BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Grūda: II dalis - žemupis (su foto ir jaučio uodegos receptu)

Trūksta sniego Lietuvoj, be jo depresūcha gali užeiti. Trūksta pusnių, pūgų, šalčio -20, užšalusių tvenkinių ir ežerų. Net mandarinų ar imbierinių sausainių kvapas ne toks ryškus, kai sniego nėra už lango. Belieka prisimint vasarą, nes sniegingos žiemos negeprisimenu - taip seniai ji buvo.

Tęsiame pažintį su Dzūkijos deimantu - Grūda. Šį kartą pasakojimas apie labai trumpą Grūdos atkarpą nuo Marcinkonių-Merkinės kelio iki žiočių Puvočiuose. Plaukėme tą atkarpą vieną parą 2009 metų liepą.

Ši Grūdos atkarpa žymiai vaizdingesnė ir smagesnė visais atžvilgiais už vidurupį. Slėnis ištisai apaugęs mišku: eglynais arba lapuočiais, vietos gana sausos, patiogios išlipti, dugnas smėlėtas.
Iki Kašėtų kaimo pasitaiko užvartų ir smėlio seklumų, bet jos pakenčiamos ir nesunkiai įveikiamos.
Kiek varginanti atkarpa palei Kašėtas, maždaug keletas kilometrų, kai tenka brautis per krūmynus. Žemiau Kašėtų Grūda įgauna greičio, dugnas akmenuotas, vietomis dažnai kliūnama už akmenų. Krantai ištisai apaugę lapuočiais, bet vietos sustoti tikrai puikios.
Paplaukę pusdienį, nusprendžiame, kad nėra reikalo draskytis, juoba, kad mūsų laukė itin atsakinga užduotis - paruošti patiekalą iš jaučio uodegos. Štai ji:
Jaučio uodega - itin sotus ir prašmatnus patiekalas. Be pačios uodegos, maždau 1 kg svorio, dar reikia:

  • didelės saliero šaknies;
  • svogūno;
  • česnako;
  • 200 ml balto sauso vyno;
  • marinuotų pomidorų;
  • druskos, pipirų, žalumynų.

Deja, neusisprotėjome nufotkinti gamybos proceso, tad trumpai aprašysiu: uodegą supjaustom per narelius, apkepiname ant aliejaus, gausiai pabarstę pipirais, kol apskrus, tada ant mėsos sudedam pjautytą svogūną ir salierą, truputį pakepinam, kol suminkštės, įdedam visą česnaką, įpilam vyną, palaukiam kol beveik užvirs ir supilam visą stiklainį marinuotų pomidorų su visu rasalu, sumažinam ugnį po katiliuku, uždengiame jį ir troškiname pora valandų. Prieš pabaigą galima truputį pasūdyti. Nuimam nuo ugnies ir pabarstom kapotom petražolėm, krapais, bazilikais. Skanaus. Net išpindėjusios kiaunės, prieš tai vapėjusios, kad “bueee, šlykštu” ir pan., valgė, gyrė, kad net ausys lapsėjo. Gal kolega Pupkis turi galutinio produkto foto - aš radau tik tokią:

Lauže keptos bulvės irgi nieko kartais

Kitą dieną nusprendėm pasiekti Merkinę, vadinasi, reikėjo įveikti likusią Grūdos dalį ir Merkio žemupį nuo Puvočių. Prasidėjo smarkus lietus. Kurį laiką padėjo neperšlampami kostiumai, bet ilgainiui net jie neatlaikė vis stiprėjančio lietaus. Paskutiniai Grūdos kilometrai buvo tikrai smagūs, nepaisant to, kad vietomis strigom ant akmenų. Pasiekę Merkį supratome, koks jis nykus.
Šioje kelionėje suvokėme vieną esminę tiesą: niekada neimkite į tokią kelionę jaunesnių nei 30 metų kiaunių. Ypač girtuoklių ir pamišėlių, nes nauda abejotina, o nuostoliai - akivaizdūs. Sėkmės.

Papildiukas nuo Pupkio

Kiaunių geriausia išvis neimti, nebent Sigą, bet ir tai tik tokiu mėnulio paros metu, kai jai nekyla ranka alaus skardinės atidarinėti konservų atkryvačke.

Grįžtant prie temos - galutinio produkto vaizdų neturiu, bet galiu pasidalinti priešprocesine nuotrauka. O produktą, ypač šitą, reikia gamintis ir valgyti, blin, o ne žiūrėti alkano kaubojaus žvilgsniu.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą